Danielius
Danielius – elninių šeimos žinduolis, panašus į dėmėtąjį elnią. Nuo senų
laikų įvairiuose Europos kraštuose danieliai pusiau nelaisvės sąlygomis veisiami parkuose kaip
dekoratyviniai žvėrys, taip pat medžioklei skirtuose miškuose.
Danieliaus kilmė iki šiol nėra visiškai aiški. Artimos jam rūšys Europoje ir Azijoje
žinomos iš pleistoceno laikų. Natūralus danieliaus arealas apima Viduržemio jūros kraštus ir dalį
mažosios Azijos. Dabar šis žvėris paplitęs Centrinėje, Pietų, Vakarų ir iš dalies Rytų Europoje,
įskaitant Skandinavijos pusiasalio pietinę dalį, Angliją bei Airiją, Šiaurės Afrikoje, Mažojoje
Azijoje, taip pat aklimatizuotas JAV, Kuboje, Čilėje, Lietuvoje ir daugelyje kitų valstybių.
Europoje iš viso dabar gyvena apie 130 tūkst. danielių.
Lietuvoje danieliai pradėti aklimatizuoti dar XVIII amžiuje. Feodalų medžioklės
miškuose danieliai būdavo veisiami, medžiojami ir vertinami kaip įdomūs
medžiojamieji žvėrys.
1976 – 1977 metais danieliai į Marijampolės ir Šilutės rajonus buvo atvežti iš
Čekoslovakijos, Vengrijos, Vokietijos ir Askanija Novos rezervato (Ukraina). Marijampolės
rajone esantis aptvaras buvo nedidelis (4,5 ha), todėl čia laikomiems danieliams pradėjus
sėkmingai veistis ir baiminantis, kad žvėrys per daug neprijunktų prie žmonių, po pusantrų metų
jie buvo išleisti į laisvę. Tokiu būdu danieliai sėkmingai išplito po kitus miškus.
Dideli aptvarai (210 – 220 ha) 1990 – 1995 metais buvo įrengti Klaipėdos, Kretingos ir
Kauno rajonuose, kuriuose kartu su dėmėtaisiais elniais buvo laikomi ir danieliai. Per pastarąjį
dešimtmetį nemažai aptvarų, priklausančių Medžiotojų ir Žvejų draugijai, valstybiniams
medžioklės ūkiams bei miškų urėdijoms, buvo išardyti, o juose gyvenę žvėrys pabėgo į laisvę.
2001 metais Lietuvoje užregistruoti 468 laisvėje gyvenantys danieliai.